Žmogus apie tai nežino

Kai tik gerasis Dievas sukūrė šunį, šuo palaižė jam ranką, o Dievas paglostė jam galvą.
– Ko nori, šuneli?
– Dieve, aš norėčiau gyventi tavo danguje, ant kilimėlio priešais duris.
– Tik to nepakako! – pasakė Dievas. – Man nereikia šuns, nes aš nesukūriau piktadarių.
– O kada juos sukursi, gerasis Dieve?
– Niekada. Aš pavargęs. Dirbu penkias dienas, laikas pailsėti. Va baigiau tave, šunie – tu esi mano geriausias kūrinys, mano šedevras. Bus geriau, jei tavimi ir baigsiu. Blogai, kai menininkas bando pranokti savo įkvėpimo viršūnę. Jei ir toliau kurčiau – kažką sugadinčiau. Eik pats, šuneli! Eik šunie, apsigyvenk Žemėje ir būk laimingas!
Šuo giliai įkvėpė.
– Ką turėčiau daryti Žemėje, Dieve?
– Valgysi, gersi, miegosi, augsi ir dauginsiesi.
Šuo dar liūdniau atsiduso.
– Ko dar tu nori?
– Tavęs, mano Viešpatie! Ar galėtumėte ir tu įsikurti Žemėje?
– Ne, – tarė Dievas. – Turiu kitų reikalų. Tai dangus, angelai, šios žvaigždės…
Šuo nuleido galvą ir ketino eiti, bet dar kartą paprašė:
– Jei ten, apačioje, gerasis Dieve, būtų bent kažkas panašaus į tave…
– Ne – atsakė Dievas – nebus.
Šuo pabruko uodegą, susigūžė ir nedrąsiai pralemeno:
– Jei tik norėtum, gerasis Dieve … Galėtum bent pabandyti…
– Tai neįmanoma! – atsakė gerasis Dievas. – Aš padariau tai, ką turėjau padaryti. Mano darbas baigtas. Niekada nesukurčiau geresnio tvarinio už tave. Jei šiandien norėčiau sukurti kažką kito – tai jaučiu, kad man nepavyktų kaip reikiant.
– O, gerasis Dieve – maldavo šuo, – nieko tokio jeigu nepasiseks. Bent galėčiau visur keliauti kartu su savo draugu, ir atsigulti prie jo kojų, kai jis stabtels…
Ir tada gerasis Dievas labai nustebo, kad sukūrė tokį gerą gyvūną, ir pasakė šuniui:
– Na, gerai, išpildysiu tavo širdies norą!
Nuėjo į savo dirbtuves ir sukūrė žmogų.
Tačiau žmogus apie tai nežino.